Valytoja

Stefanei Land dvidešimt aštuoneri, jos svajonė studijuoti ir tapti rašytoja dūžta į šipulius, nes po vasaros romano neplanuotai pastoja. Džeimis iš pradžių švelniai įkalbinėja atsikratyti kūdikio, bet Stefanei apsisprendus jį pasilikti, tampa piktas ir neprognozuojamas. Stefanė supranta, kad už savo sprendimą bus atsakinga viena, ir suplėšo prašymą priimti į koledžą.

Stefanės dukrelė Mija vaikščioti išmoksta benamių prieglaudoje. Po eilinio Džeimio agresijos protrūkio jiedvi palieka jo gyvenamąją priekabą, vienišai mamai tenka kovoti dėl dukters globos ir užsidirbti pragyvenimui. Jos tėvai išsiskyrę ir nesiveržia padėti, maisto kuponų neužtenka, socialinės išmokos per mažos. Stefanė pradeda dirbti valytoja: kiauras dienas šveičia svetimus klozetus, blizgina virtuves, keičia nešvarią patalynę ir stebi nepažįstamųjų gyvenimus. Jos dienos ištirpsta automobilyje pakeliui iš vieno tvarkomo namo į kitą, vežant nuolat sergančią Miją į darželį ar pas Džeimį ir bandant prasimanyti papildomų darbų. Ji beprotiškai bijo ko nors nespėti, ką nors pamiršti ir dar labiau sugadinti jųdviejų su dukra gyvenimą, tačiau nepaliauja stengtis dėl geresnės ateities.